Minčių mišrainė
Gali žiūrėti, stebėti, norėti, pasivyti, sustabdyti, pasakyti: „Aš nemoku kentėti, tylėti, ar beviltiškai mylėti“, skaityti, parašyti, ar su šypsena mane sapne aplankyti… Šiuo metu gyvenime vienatvė man reiškia laisvę, kai priprantu: prie laiko, kuris gali būti tik mano, prie daiktų, teritorijos, kuria nereikia dalintis, prie gerų minčių, nes blogąsias be vargo galiu išmesti, prie kontraversiškų jausmų – tuštumos ar baimės prisirišti, paprasčiausiai bandau negalvoti apie tai, kaip galėtų būti ar nebūti gera ir jauku būnant dviese… tačiau šiuo metu kai esu laisvas, automatiškai norisi užkurti meilės laužą ir kartu su mylimaja kepinant zefyrus, kurti ateities planus, o gal net stengtis suprasti vienas kitą. Tačiau to ir bijau, bėgu nuo visko, užsidarau savo guolyje, kurio raktus turiu tik aš… 12 metų būdamas svajojau, kad sutiksiu merginą, kurią pamilsiu, pamylėsiu, turėsim atžalų ir ilgai bei laimingai drauge gyvensime. Aš ją sutikau – pamilau, tada sutikau kitą, pamilau stipriau, vėliau sekė dar karštesnė ir brandesnė meilė, o kuri buvo pirmoji? Akla ir naivi? ar stipresnė už laiko tėkmę? Žinau vieną, tikrai ne amžina, nes amžinybės mums nesuvokti ir nepajusti. Mes galime ilgėtis, tačiau jau ne to žmogaus su kuriuo buvome, o tokio jausmo, kurį tas žmogus buvo sukūręs viduje. Tik aukštesnio lygio santykiai įgalina pamiršti senuosius ir pažvelgti į viską naujai, o jei su tuo neina susitaikyti, tokie žmonės gali grįžti vienas pas kitą, tik jau kitame laike ir būdami kitokie. Jiems nebebus taip kaip buvo, nes bus tik geriau (optimizmas) arba išvis nieko (realybė)… Mano mintyse: Laisvė, Meilė, Laukimas, Ieškojimas, kuriuo keliu man pasukti? Ieškodamas rasiu visko: kas atrodo tikra ir netikra; su kuo norėsis gyvuliško sekso, o su kuo tik prisėsti prie upės; ką teks išprašyti iš savo namų ar kas, didžiausiam apmaudui, nesutiks būti mano artimu žmogumi. Vieną dieną mes kylame aukštyn, kitą – prie duobės. Jei visi ieškos arba lauks?.. Galime prisiimti ir laukiančiojo vaidmens, tačiau tada privalėsim būti tose vietose, kur mus galėtų surasti. Nors man širdis primigtinai diktuoja: tie, kurie laukia yra aukos, tie, kurie kuria yra dievai… Nėra ir tokio dalyko kaip likimas. Kiekvienas veiksmas, turi savo atoveiksmį. Niekas niekada nenukris iš dangaus tiesiai į rankas. Norint kažką pasiekti, reikės stengtis ir parodyti tą ryžtą. Rodyt tai, jog nebijai kažko ir esi stiprus. Kai aš pamatysiu tai jos akyse, o ji manose, tada galėsiu pasakyt, kad tai yra mano žmogus, mano antroji pusė ir mums nereikės jokių prisiderinimų ar kažko kito. Juk kiekvienas žmogus, tiek tu, tiek aš, tiek tavo kaimyn(as/ė) yra paslaptis, sugebėk išsiskirti iš kitų, ir įminti to žmogaus paslaptį, štai Tau ir raktas kaip per pirmąsias minutes, dienas, savaites suvilioti bet kurį pasaulio žmogų, o kol ieškome to rakto į žmogaus širdį, sutinkame pakeleivių, su kuriais labai lengva ir jauku, kurie ateina į mūsų gyvenimą ir išeina iš jo, nieko nesujaukę – neatėmę ar kažko nepalikę. Bet davę ženklą, kad kažkada galėtų užsibūti, ar bent palikti dantų šepetėlį vonioje…